Eikime į kiną. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“

Atėjus vasario mėnesiui galvojome, kokį filmą šįkart reiktų pamatyti. Mūsų dviračių sporto entuziastas Gintaras užsiminė, kad kaip tik šiomis dienomis Lietuvos kino salėse vyks režisieriaus Arūno Matelio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ premjera. Filmo, kuris ne tik, kad buvo išrinktas vienu iš 15-os geriausių viso pasaulio ilgo metro dokumentinių filmų Varšuvos kino festivalyje, bet ir laimėjęs pagrindinį prizą! Kadangi nesame abejingi dviračių sportui, paskleidę biure žinią apie tokį filmą, greit surinkome būrį kolegų norinčių pamatyti, ką gi galima įdomaus parodyti filmuojant dviračių varžybas. Ir pamatėme…

Pradėkime nuo to, kad mums pavyko spėti gauti bilietus į išankstinę premjerą, po kurios turėjome neeilinę progą išgirsti visus filmo kūrimo užkulisius iš pačio Arūno Matelio, kuris filmą žiūrėjo kartu su mumis.

Prasidėjus filmui jis įtraukė nuo pirmų kadrų, susiformavo emocinis ryšys, kuris ,atrodo, leido būti ir jausti kartu su filmo herojais, o jausti tikrai buvo ką… Keičiantis kadrams ir matant vis kitą sportininką, jo darbą, skausmą, ryžtą, pradedi suprasti, kas iš tiesų vyksta dviratininkų gyvenime. Jie tikrai gyvena kitoje planetoje. „Giro d’Italia“ – vienos populiariausių ir pačių sudėtingiausių varžybų pasaulyje, į kurias papulti daugumai yra svajonė ir tikslas.

Bet pats svarbiausias filmo tikslas yra ne pergalės skonio pajautimas, ne komandos lyderių kalbinimas, o žvilgsnis už jų – į už jų nugarų liekančius komandų narius, kurie dažnai būna nepastebėti, kurių darbas yra padaryti viską, kad komandos kapitonas pasiektų finišą pirmas. Mums, kaip nedaug žinantiems apie šio sporto profesionaliąją pusę, buvo išties įdomu stebėti, kaip komandos nariai prisikišę vandens buteliukų visur, kur tik gali, mina vien tam, kad kitiems komandos nariams išvežiotų vandenį. Šie komandos nariai, vadinamieji „gregory“, žino, kad jie niekada nebus tie, kurie pirmieji kirs finišo liniją, bet tai jiems netrukdo atiduoti visą savo sveikatą, jėgas, dėl kito, dėl bendro komandos tikslo!

Išties neįmanoma perteikti viso emocinio potyrio, kurį jautėme vakar palikę kino salę. Ypatingai po pačio režisieriaus komentarų, apie jo visos komandos sunkų darbą, apie visus iššūkius, su kuriais susidūrė, kokį ryšį sukūrė su pačiais sportininkais, kurie po kurio laiko įsileido į itin asmeniškas erdves vien todėl, kad A. Matelio komanda parodė, kad jiems išties rūpi jie – lūzeriai, vadinamieji „gregory“, kad jie neatvažiuoja filmuoti kelių valandų starto ar finišo, o pradeda ir baigia kelionę su visais…

Stebint filmą ir po jo, pradedi suprasti, kad taip – tu žiūri į sportininko gyvenimą, bet tai yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorija. Taip, gal ne su tiek tiesioginių traumų, kaulų lūžių, bet tai yra apie pasiaukojimą dėl kito žmogaus, apie ryžtą, ištvermę siekiant tikslo, apie darbą ir kolektyvą, apie komandą, su kuria dirbi ir stengiesi, kad bendras rezultatas būtų pergalė visiems.

Dar kartą garsiausi aplodismentai nuo mūsų režisieriui ir jo komandai už tai, kad mums parodė, kas yra komanda ir kas yra tikrieji nugalėtojai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *