Žygis į Ignaliną

8.00 – Visi tvarkingai išsirikiavę, su kuprinėmis ant pečių, stovime traukinių stotyje, kryptimi Vilnius – Ignalina. Skubame kelti dviračius į jiems skirtą vagoną ir po dviejų valandų kelio mes jau savo starto vietoje.

Pasirodo, pasirinkome gan populiarią kryptį ir šiltą savaitgalį, nes traukinys buvo pilnas žygių ir poilsio ištroškusių keliautojų. Vieni traukė į žygį pėsčiomis, kiti – baidarėmis per ežerus ir upes, treti, kaip ir mes, Ignalinos grožį nusprendė pamatyti minant pedalus 🙂

10.00 – Ignalina pasitinka mus šviečiant saulei ir jokio prognozuoto debesėlio – puiku! Atsigaivinę ledais, judame savo suplanuotu maršrutu link Palūšėje esančios seniausios Lietuvoje medinės bažnyčios. Bažnytėlė pastatyta 1757 m., kartu su šalia stovinčia vienintele Lietuvoje aštuoniakampe varpine, dar litų laikais puikavosi ant vieno lito reversinės pusės.

Deja, pamaldos vyksta tik sekmadieniais, tad patekti į vidų negalėjome ir geresniems tapti nepavyko (nusprendėme, kad esam pakankamai geri) 🙂

Minam toliau. Kita stotelė – Ladakalnis. Yra tikima, kad pasiėmus akmenuką, sugalvojus norą ir užnešus į kalną bei padėjus po jo viduryje augančiu ąžuolu, tavo noras išsipildys. Bet pasirodo, tūkstančiais norų apkrautos ąžuolo šaknys jau nebegali atlaikyti tokio svorio, tad akmenukų nebenešėme 🙂 Užteko pailsėti ir pasigrožėti vaizdais nuo 175 m. aukščio geomorfologinio gamtos paminklo, ant kurio stovėdamas gali suskaičiuoti net šešis ežerus.

Nusileidę nuo Ladakalnio iškart vėl kilome į viršų, į Ginučių piliakalnį, ant kurio kaip spėjama iki XV a. stovėjo medinė Linkmenų pilis, kuri buvo sudeginta Livonijos ordino. Šį piliakalnį buvo pamėgęs ir prezidentas Smetona, kuris buvo pasodinęs ant jo ąžuolą, tačiau ir jis karo metais buvo nukirstas, o dabar toje vietose pastatyta paminklinė lenta.

Už kelių kilometrų Bitės komunikacijų tinklo bokštas leido apžvelgti visas apylinkes nuo 30 m. aukštyje įrengtos apžvalgos aikštelės – 4G internetas ir ryšys buvo idealus :)))

Gerokai išalkę sustojome į pakelės lauko kavinę, kur visi išsiilgę vasaros skonio kirtome šašlykus, o svetingas virtuvės šefas primygtinai siūlė paragauti vietinės žuvienės, prie kurios patiekiama bulvė su lupena – tikrai nusivilti neteko 🙂

Prikimšę pilvus, atsigaivinę namine gira ir dar prigriebę rūkytą žuvį, patraukėme toliau. Kadangi traukinys miegančių (lėtai minančių) nelaukia, tai stabtelėjome tik prie Medžiukalnio šaltinio prisipildyti savo gertuves ledo šaltumo vandens ir tiesiai į Ignaliną.

Apsipirkę vietinėje šakočių kepykloje, su visais „Bankuchenais“ ir rūkyta žuvimi, papiknikavome ant specialaus plausto, įrengto ant Paplovinio ežero kranto.

Pakeliui į stotį dar stabtelėjome „duoti penkis“ Ignalinos miesto centre stovinčiai dviratininko skulptūrai, kuri yra turizmo, sporto ir laisvalaikio krašto simbolis.

18:36 – jau atidirbę sistemą greitai susipakavome dviračius į vagoną ir riedame traukiniu namų link.

Reziume: tinkamu laiku, tinkamoje vietoje su tinkama kompanija = puikiai ir produktyviai praleista diena!

Vasara tik prasideda, tad nieko nelaukdami ruošiamės sekantiems žygiams!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *